Metalo giluminio piešimo štampavimo štampai, galvutės piešimo giluminio piešimo štampeliai

Liekamoji įtampa yra pagrindinis vidinis veiksnys, ribojantis štampavimo štampų konstrukcijos stabilumą, formavimo tikslumą ir tarnavimo laiką. Remiantis moksline konstrukcijų projektavimo logika, liekamojo įtempio susidarymą galima nuslopinti, išsklaidyti ir išvengti jo šaltinio. Liekamojo įtempio valdymas reikalauja koordinuoto valdymo trimis aspektais: konstrukcijų išdėstymu, medžiagų parinkimu ir apdorojimo technologija, formuojant sistemingą vengimo planą.

Štampo konstrukcijos išdėstymo esmė yra apkrovos perdavimo balansavimas ir vietinio įtempių kaupimosi prevencija. Konstrukcijoje turi būti vengiama aštrių kampų, stačių kampų ir staigių skerspjūvio pokyčių, pasirenkant išdėstymą su sklandžiais perėjimais ir vienodu vienodo stiprumo sienelės storiu, kad susilpnėtų įtempių koncentracijos poveikis ir būtų išvengta deformacijos, deformacijos ar net įtrūkimų, atsirandančių dėl įtempių disbalanso terminio apdorojimo, bandomojo formavimo ir masinės gamybos metu.

Medžiagos parinkimas turi atitikti mechanines ir šilumines štampo eksploatavimo sąlygų savybes, pirmenybę teikiant vienodos metalografinės struktūros, didelio kietumo ir grūdinimo štampams. Kuo geresnis medžiagai būdingas struktūrinis stabilumas, tuo mažesnis vidinio įtempio atsiradimas ir kaupimasis pjovimo ir gesinimo metu, sumažinant pagrindą liekamajam įtempiui susidaryti iš pačios medžiagos.

Apdirbimo technologija yra pagrindinis liekamojo įtempio valdymo aspektas, o apdirbimo procesas ir terminio apdorojimo režimas turi būti optimizuojami vienu metu. Tinkamas grubinimo ir apdailos etapų išdėstymas kartu su įtempimą{1}}malšinančiais procesais, tokiais kaip atkaitinimas ir senėjimas, gali veiksmingai pašalinti apdirbimo kietėjimo įtempį. Naudojant gradiento aušinimo ir segmentinio aušinimo metodus galima sumažinti temperatūros gradientą pelėsių korpuse, išvengiant terminio liekamojo įtempio, kurį sukelia temperatūrų skirtumai.

Apibendrinant galima teigti, kad optimizuojant struktūrinę konfigūraciją, tinkamai parinkus medžiagas ir koordinuotai valdant apdirbimo ir terminio apdorojimo procesus, galima sistemingai išvengti liekamųjų įtempių rizikos formuojant konstrukciją, stabilizuoti formos matmenų tikslumą ir pailginti bendrą tarnavimo laiką.