Metalo štampavimo dalys, pramoninių ratukų dalys, metaliniai laikikliai, plokščių štampavimo dalys

Medžiagų deformacijos mechanizmų įtakos štampavimo štampų tarnavimo laikui tyrimas turi didelę inžinerinę taikymo vertę. Štampai formavimo sąlygomis nuolat ištveria kintamas apkrovas, smūgines apkrovas ir kontaktinę ekstruziją, o tamprioji ir plastinė matricos medžiagos deformacija yra neišvengiama šių sąlygų savybė. Išsiaiškinus vidinius medžiagos deformacijos mechanizmus, galima sukurti teorinį pagrindą optimizuoti štampavimo konstrukcijų projektavimą ir štampavimo plieno pasirinkimą bei klasifikavimą, taip pagerinant apkrovos-galią ir štampų tarnavimo laiką nuo šaltinio.

Įtempių pasiskirstymas formavimo proceso metu tiesiogiai nulemia štampai atsparumą nuovargiui ir ilgaamžiškumą. Vienodas įtempių pasiskirstymas gali veiksmingai išvengti lokalizuotos įtempių koncentracijos, sulėtinti mikroįtrūkimų atsiradimo ir plitimo greitį, sumažinti nuovargio gedimo riziką ir taip stabilizuoti bendras mechanines savybes ir ilgalaikį štampo patikimumą.

Įvairių metalinių medžiagų deformacijos charakteristikos ir mikroskopiniai mechanizmai labai skiriasi. Metalinės medžiagos daugiausia plastinės deformacijos pasiekia taikant mikroskopinius mechanizmus, tokius kaip slydimas ir susijungimas – procesas, kuris tiesiogiai lemia medžiagos plastiškumą, kietumą ir atsparumą smūgiams. Pasirinkus puikų plastiškumą ir kietumą atitinkančias štampavimo medžiagas, galima veiksmingai sumažinti koncentruotą įtempimą esant sudėtingoms įtempimo sąlygoms ir išvengti staigaus trapios lūžimo. Tuo pačiu metu racionaliai suderinus medžiagos kietumą, subalansuojant stiprumą ir kietumą, štampas gali išlaikyti deformacijos stabilumą esant didelio-intensyvumo, aukšto-dažnio štampavimo sąlygoms, todėl žymiai pailgėja jo tarnavimo laikas.

Išsamūs medžiagų deformacijos mechanizmų tyrimai- taip pat suteikia techninę pagalbą optimizuojant štampų gamybos procesus. Gerinant terminį apdorojimą, paviršiaus stiprinimą ir kitus paruošimo procesus, galima kontroliuoti metalografinę medžiagos struktūrą ir vidinę grūdėtumo struktūrą, padidinant matricos atsparumą plastinei deformacijai, nusidėvėjimui ir nuovargiui. Proceso optimizavimas ne tik sustiprina štampo paviršiaus atsparumą dilimui ir kontakto stiprumą, bet ir pagerina bendrą konstrukcijos patikimumą, sumažina prastovų ir perdarymo dažnumą, taip padidindamas gamybos efektyvumą ir kontroliuojant priežiūros išlaidas.

Apibendrinant galima teigti, kad medžiagų deformacijos mechanizmų įsisavinimas ir taikymas yra pagrindinis techninis būdas efektyviai prailginti štampavimo štampų tarnavimo laiką. Atliekant mokslinį medžiagų parinkimą, konstrukcijų optimizavimą ir proceso pritaikymą, galima pasiekti optimalią štampų visapusiškų mechaninių savybių konfigūraciją, tuo pačiu skatinant štampavimo štampų gamybos procesų tobulinimą ir aukštą patikimumą.