Individualūs metalo štampavimo štampai, dujinės viryklės pagrindo štampavimo štampai

Pagrindinė plastinės deformacijos teorija
Plastinė deformacija yra procesas, kurio metu medžiaga negrįžtamai deformuojasi veikiant išorinei jėgai. Plastinė deformacija štampuojant metalines medžiagas daugiausia apima šiuos pagrindinius aspektus:

1. Dislokacijos judėjimas ir kaupimasis
Dislokacijos yra mikroskopiniai plastinių deformacijų nešėjai. Medžiagos takumo, kietėjimo ir lankstumo savybės priklauso nuo dislokacijų judėjimo ir sąveikos. Štampavimo metu išnirimo tankis sparčiai didėja, todėl darbinis sukietėjimas ir taip didėja medžiagos stiprumas ir kietumas.

2. Įtampa-Įtempti santykiai
Metalinių medžiagų įtempių{0}}įtempių santykis skirstomas į elastingumo ir plastiko stadijas. Eksperimentiškai nustačius medžiagos įtempių{2}}įtempimo kreivę galima tiksliai apibūdinti jos plastinės deformacijos elgseną ir gauti pagrindinius proceso modeliavimo duomenis.

3. Anizotropija ir deformacijos mechanizmas
Medžiagos kristalinės struktūros anizotropija turi įtakos plastinės deformacijos keliui. Reguliuojant medžiagos grūdelių orientaciją ir tekstūrą, galima optimizuoti jos formavimo charakteristikas ir mechanines savybes.

Veiksniai, turintys įtakos plastinei deformacijai formuojant štampavimą
Pagrindiniai veiksniai, turintys įtakos plastinei deformacijai formuojant metalą, yra šie:

- Medžiagos savybės: lydinio elementų kiekis, terminio apdorojimo būsena ir pradinis grūdelių dydis labai veikia medžiagos plastiškumą. - Proceso parametrai: štampavimo jėga, formavimo greitis, štampo temperatūra ir tepimo sąlygos gali pakeisti įtempių būseną ir deformacijos greitį, taip paveikti plastinės deformacijos procesą.

- Geometrinė struktūra: štampuotos dalies formos ir storio pasiskirstymas tiesiogiai lemia įtempių koncentracijos laipsnį ir medžiagos deformacijos vienodumą.

- Temperatūros poveikis: štampavimas aukštoje-temperatūroje gali pagerinti medžiagos plastiškumą, sumažinti darbo sukietėjimą ir padidinti formavimo ribas.