Nerūdijančio plieno virtuvės kriauklės gilus brėžinys

Kad išspręstume problemą, „kiek apdirbimo atsargų reikia palikti, kad būtų išvengta medžiagų švaistymo“, pirmiausia turime nustatyti pagrindinius veiksnius, turinčius įtakos apdirbimo našumui. Apdirbtų dalių apdirbimo pašalpa nėra fiksuota vertė; tai glaudžiai susijusi su ruošinio gamybos tikslumu, detalės konstrukciniu sudėtingumu, apdirbimo proceso tikslumo reikalavimais, staklių našumu ir pjovimo įrankio pjovimo galimybėmis. Pavyzdžiui, ruošiniai, pagaminti naudojant tikslaus liejimo ar kalimo procesus, turi mažą paviršiaus šiurkštumą ir mažas matmenų paklaidas, todėl apdirbimui reikia daug mažesnės pašalpos nei įprastiems liejiniams ruošiniams. Norint užtikrinti visų dalių matmenų tikslumą ir paviršiaus kokybę, apdirbamoms detalėms su sudėtinga struktūra, išlenktais paviršiais ar giliomis skylėmis reikia tiksliau atsižvelgti į apdirbimo ribą. Tik visapusiškai įvertinę šiuos veiksnius galime padėti pagrindą moksliškai nustatyti apdirbimo priedą, išvengti nepagrįstų nuolaidų dėl aklo įvertinimo ir užkirsti kelią medžiagų atliekoms iš šaltinio.

Mokslinis apdirbimo pašalpos apskaičiavimas yra pagrindinis būdas išspręsti problemą „kiek reikia palikti apdirbimo atsargų, kad būtų išvengta medžiagų švaistymo“. Praktikoje dažniausiai naudojami skaičiavimo metodai apima empirinį įvertinimą, lentelės paieškos taisymą ir analitinį skaičiavimą. Empirinis vertinimas remiasi praktine vyresniųjų technikų patirtimi. Nors jis gali greitai nustatyti pašalpos diapazoną, jo tikslumą labai veikia individuali patirtis ir jį sunku pritaikyti prie sudėtingų ar naujų mechaninių dalių. Lentelės peržiūros taisymas reiškia standartinius apdirbimo vadovus ir koreguoja juos pagal konkrečias apdirbimo sąlygas. Šis metodas apjungia praktiškumą ir tikslumą ir yra plačiausiai naudojamas pramonėje. Analitinis skaičiavimas tiksliai apskaičiuoja tokius parametrus kaip ruošinio matmenų paklaidos, paviršiaus defektų sluoksnio storis ir suspaudimo paklaidos, kad būtų gauta teorinė apdirbimo prielaida. Tada tai ištaisoma atsižvelgiant į faktines apdirbimo sąlygas, maksimaliai padidinant tikslią priedų kontrolę ir veiksmingai sprendžiant pagrindinę problemą – „kiek apdirbimo atsargų palikti neeikvojus medžiagos“, užtikrinant, kad kiekviena priemoka būtų tinkama, nei perteklinė, nei nepakankama.

Apdirbimo proceso ir metodų optimizavimas yra labai svarbus siekiant užtikrinti, kad būtų įgyvendinta „kiek apdirbimo likučio palikti neeikvojus medžiagos“. Net ir nustačius pagrįstą apdirbimo ribą, nepagrįstas apdirbimo procesas arba nesuderinami proceso parametrai vis tiek gali lemti pralaidumą. Viena vertus, optimizuojant apdirbimo procesų ryšį ir pritaikius proceso režimą, atskiriantį grubų apdirbimą ir apdailą, grublėto apdorojimo stadija greitai pašalina didžiąją dalį nuolaidos, o apdailos etapas tiksliai kontroliuoja pašalintos prielaidos kiekį, o tai gali užtikrinti apdirbimo efektyvumą ir išvengti per didelio atsargų sunaudojimo. Kita vertus, atsižvelgiant į apdirbamų dalių medžiagą ir leistiną kiekį, įrankio tipas, pjovimo parametrai ir suspaudimo būdas yra pagrįstai parenkami taip, kad būtų sumažintas per didelės pjovimo jėgos ir suspaudimo deformacijos sukeliamas prielaidos nuostolis, kad rezervuota apdirbimo atsarga galėtų visapusiškai pasitarnauti formuojant detalę, tikrai pasiektų tikslą nešvaistyti medžiagos ir nuolat konsoliduoti praktinius rezultatus, „kiek apdirbamoms dalims liko išvengti apdirbant medžiagą“.